Žmogiškumo ir abejingumo sankirta

Žmogiškumo ir abejingumo sankirta. Alvydo Šlepiko romane ,, Mano vardas - Marytė".

Dažniausiai individas yra laisvas rinktis tokias vertybes, kurios jam atrodo priimtinos. Vieni asmenys pasirenka gėrio kelią, kiti blogio. Dažniausiai visi žmogaus pasirinkimai įprasminami tada, kai jis atsiduria nelaimių sūkuryje, todėl tuo momentu reikia rinktis: išlikti žmogiškam ar tapti savanaudžiu, abejingu gyvuliu. Būti žmogišku reiškia užjausti, padėti, rūpintis kitais ir jausti empatiją , o tapti abejingu reiškia nepaisyti kitų skausmo, kančių, būti savimyla ir egoistu. Būtent XX a. vidurys buvo labai sunkus laikotarpis žmonėms, nes vyko Antrasis pasaulinis karas, trėmimai. Pasibaigus karui ir žlugus nacistiniam rėžimui, daug kur įsigalėjo komunistai, kurie nejautė jokių padorumo ribų. Sovietai pasitelkė smurtą, agresiją bei represijas, siekdami sugniuždyti žmones, o ypač vaikus. Tačiau atsirasdavo ir geros širdies žmonių, kurie nelikdavo abejingi kitų nelaimėms ir skausmui. Fransua Renė Šatobrianas yra pasakęs: "Stipresniojo grasinimas mane visados verčia pereiti į silpnojo pusę." Dažniausiai baimė priversdavo žmones padėti kitiems ir išlikti žmogiškiems. Viena iš tokių buvo Ona Šimaitė. Ši moteris buvo sukrėsta žydų istorijos, tačiau ji neliko abejinga ir rizikuodama savo gyvybę nešė maistą, vaistus, gelbėjo vaikus, pasirūpindavo jų dokumentais ir prieglobsčiu. Jai buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas. Apie žmogiškumo ir abejingumo sankirtą buvo rašoma vieno įtakingiausio XX XXI amžiaus rašytojo bei režisieriaus Alvydo Šlepiko romane ,, Mano vardas Marytė". Kūrinyje veiksmas vyksta pokario metais. Vieniši vokiečių vaikai, atsiskyrę nuo tėvų, klajoja Lietuvos miškais, vildamiesi surasti prieglobstį ar gabalėlį duonos. Vaikai sutinka daug įvairių žmonių, kai kurie jiems padeda, netgi vadina dukra ar sūnumi, o štai kiti užpuola, grasindami šautuvu.