Skriauda ir atjauta Biliūno kūryboje

Šiandieniniame gyvenime tiek nedaug tereikia: gero žodžio, šypsenos, supratimo, atjautos... Atrodo, pamiršome, kaip reikia paguosti, nuraminti įžeistą žmogų. Būtent J.Biliūno kūriniuose labai ryškiai paliečiamas gailestis, supratimas ir visavertė užuojauta žmogui.

J.Biliūnui buvo svarbu gilintis į žmogaus jausmus, dvasios vidinį pasaulį. Žmogaus skriauda J.Biliūno kūryboj siejama su fizine nuoskauda, o jo kančia vaizduojama šiek tiek teatrališkai: pabrėžiamas nelaimės dydis ir išorinis kentėjimo pasireiškimas. Biliūnas pirmiausia akcentuoja moralinę skriaudą, kuri jaudina ne nelaimės didumu, bet jos išgyvenimo intensyvumu. J.Biliūnas nesmerkia tų, kurie padarė moralinę skriaudą. Blogiui jis priešais pastato gražiausius bruožus: meilę ir gerumą. Apsakyme ,,Ubagas“ Biliūnas vaizduoja seną, gerą Sabaliūną, priverstą elgetauti, nes sūnus išvaręs jį iš namų. Skriaudą padaro ne svetimas, bet jo artimiausias žmogus. Tai dar labiau žeidžia, tai didžiulė moralinė skriauda.