Samprotavimo rašinys „Ar žmogaus prigimtis visada lemia jo likimą?“

Samprotavimo rašinys „Ar žmogaus prigimtis visada lemia jo likimą? “. B. Sruoga “Dievų miškas”. (J. Marcinkevicius “Mazvydas” Ąžuolo sodinimo scena).

Žmogaus prigimtis nuo seniausių laikų buvo suvokiama kaip lemiantis veiksnys jo gyvenimo kelyje. Aristotelis teigė, jog žmogus iš prigimties yra visuomeninė būtybė, tai reiškia, jog vos žmogui gimus jo likimas jau yra nusprestas, jis – visuomenės dalis. Kiti filosofai, rašytojai ir mąstytojai taip pat ilgus metus svarstė, ar žmogaus likimas yra iš anksto nulemtas jo prigimtinių savybių, ar jį galima keisti per patirtį, aplinką ir priimamus sprendimus.

Žmogaus veiksmai bei pasirinkimai sprendžia žmogaus likimą. Kiekvienas sprendimas gali atverti naujas galimybes arba, priešingai, lemti sunkumus. Dažnai žmogus pats sau susigalvoja gyvenime pareigą ir siekdamas ją atlikti, sąmoningai keičia savo likimą. Būtent toks yra vaizduojamas XX a. rašytojo ir dramaturgo J. Marcinkevičiaus dramoje „Mažvydas“ pagrindinis veikėjas. Ąžuolo sodinimo epizode Mažvydas vaizduojamas tarsi pamišęs, jis daro viską, kad tik ąžuolas, atplaukęs iš anapus upės, tai yra Lietuvos, prigytų.