Rašinys apie dvasinę brandą

Rašinys apie dvasinę brandą. Juozas Aputis novelėje „Vakarėjant gražios dobilienos“.

Juozas Aputis novelėje „Vakarėjant gražios dobilienos“ pasakoja jautrią, bet labai prasmingą istoriją apie jauną berniuką, kuris, nors dar vaikas, parodo tikrą dvasinę brandą, atsakomybę ir nuoširdų žmogiškumą. Kūrinio veiksmas vyksta sovietmečio Lietuvos kaime, kur kasdienybė nėra lengva – žmonės gyvena skurde, priklausomi nuo kolūkio, sveikatos įstaigos biurokratinės, o žmogus dažnai yra laikomas tiesiog numeriu eilėje, o ne asmenybe. Tokiame socialiniame ir kultūriniame fone iškyla berniuko paveikslas, kuris tampa priešprieša sistemai – jis išlieka žmogiškas, jautrus, pasiruošęs padėti kitiems net tada, kai aplinka to visiškai neremia.

Nuo pat kūrinio pradžios išryškėja berniuko atsakomybė – jis ruošiasi į kelionę su sunkiai sergančiu tėvu. Nors dar labai jaunas, jis elgiasi kaip suaugęs: pakinko arklį, pasirūpina šienu, paruošia vežimą, apgalvoja visas detales, kad tėvui būtų kuo patogiau važiuoti. Tai nėra kažkieno įsakymas – tai jo paties noras pasirūpinti artimu žmogumi. Viena jautriausių kūrinio vietų – kai važiuojant berniukas apkabina tėvą, kad šiam būtų mažiau nepatogu: „Vaikas paėmė vadžias į vieną ranką, o kita apglėbė kaulėtą tėvą.