Pasakos

Pasakos. Pasaka. Tai epinio žanro, neilgas, fantastinis, pamokantis kūrinys, kuriame apstu stebuklų, pasakiškų daiktų, veikėjų persikūnijimų. Stebuklai. Pasivertimai. Pasakiški daiktai. Veidrodis Skraidantis kilimas Burtų lazdelė Skraidanti šluota. Pasakų veikėjai. Drakonai Slibinai Raganos Fėjos Velnias Princas. Pasakų tipai. Pasakos gali būti. Parabolinės. Parabolinės pasakos. Apie gyvūnus. Pasakos apie gyvūnus – tai paprastos struktūros archajiški kūrinėliai. Kitą sykį velnias davė žmogui karvę melžtis per vasarą. Apie velnia. Pasakos be galo. Pasakos be galo – tai savitos trumpos pasakėlės. Novelinės. Novelinės pasakos – fantastika yra kitokia nei stebuklinių pasakų. Buitinės. Buitinės pasakos turi bendrų bruožų su anekdotais. Formulinės. Formulinės iš kitų. Melų. Melų pasakos – tai trumpi siužetiniai ar neturintys siužeto kūrinėliai. Legendos-pasakos. Legendos – tai. Stebuklinės pasakos. Stebuklinės pasakos nuo kitų pasakų skiriasi santykiu su tikrove. „Tiesą sakant, mūsų visų – ir mažų. Justeinas Gorderis. Liaudies pasakos. Lietuvių pasakos žanriniu atžvilgiu labai įvairios. Lietuviškos pasakos pradėtos rinkti XIX a. Pasakos tapo priemone skleisti lietuvių kalbos tautosaką. Eglė žalčių karalinė. Eglė žalčių karalienė − viena žymiausių bei unikaliausių lietuvių liaudies pasakų. Literatūrologė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė yra teigusi „Šeima – visada didelis ir kruopštus darbas.

Veidrodis Skraidantis kilimas Burtų lazdelė Skraidanti šluota.

Drakonai Slibinai Raganos Fėjos Velnias Princas.

Pasakos gali būti skirstomos į šiuos tipus: Stebuklinės Legendos Melų Formulinės Buitinės Novelinės Pasakos be galo Parabolinės Apie velnią Apie gyvūnus.

Kitą sykį velnias davė žmogui karvę melžtis per vasarą. Rudenį atėjo jis atsiimt savo karvę. Gaspadorių rado namie. Jis jam padėkojo ir sako: — Einam, ten pamiškėje jinai ėda.  Mat, pamiškėj buvo jo avižos, ir į jas buvo įpratus meška. Tą dieną žmogus matė, kad mėška atėjo į jas. Eina per dirvas ir randa žuobrį. Velnias klausia: — Kas čia? Žmogus sako: — Cimbolai. Velnias pasiėmė ant pečių ir nešas. Eina toliau, žiūri — akėčios. Klausia: — Kas čia? — Dūdos. Pasiėmė ir vėl nešas. Eina toliau — mato pamiškėj mešką žmogaus avižose. — O kas ten? — Tai tavo karvė — imk ir veskis. Velnias greit numetė nuo pečių žuobrį su akėčiomis ir suriko: — Atsiimk, bandžiul, dūdas ir cimbolus, o aš karvę veduos!..

VELNIAS IR KARVĖ Kitą sykį velnias davė žmogui karvę melžtis per vasarą. Rudenį atėjo jis atsiimt savo karvę. Gaspadorių rado namie. Jis jam padėkojo ir sako: — Einam, ten pamiškėje jinai ėda.  Mat, pamiškėj buvo jo avižos, ir į jas buvo įpratus meška. Tą dieną žmogus matė, kad mėška atėjo į jas. Eina per dirvas ir randa žuobrį. Velnias klausia: — Kas čia? Žmogus sako: — Cimbolai. Velnias pasiėmė ant pečių ir nešas. Eina toliau, žiūri — akėčios. Klausia: — Kas čia? — Dūdos. Pasiėmė ir vėl nešas. Eina toliau — mato pamiškėj mešką žmogaus avižose. — O kas ten? — Tai tavo karvė — imk ir veskis. Velnias greit numetė nuo pečių žuobrį su akėčiomis ir suriko: — Atsiimk, bandžiul, dūdas ir cimbolus, o aš karvę veduos!..

Pasakos tapo priemone skleisti lietuvių kalbos tautosaką.