Pasakojamoji tautosaka referatas

Kernavė – senoji Lietuvos sostinė, apipinta padavimais. R. Jarockio nuotr.

Pabaigtuvių vainikas „pėdelis“. B. Buračo 1934 m. nuotr.

Tai žodinės liaudies kūrybos rūšis, kurios žanrus į vieną visumą jungia sąlygiškas formos (apimties) mažumas ir iš dalies sakytinė (sakomoji) raiška. Anksčiau šią tautosakos  rūšį buvo įprasta vadinti smulkiąja tautosaka, tačiau tas terminas turi menkinamąjį atspalvį ir nesiderina su terminais, apibūdinančiais kitas tautosakos rūšis (dainuojamoji, pasakojamoji). Trumpųjų pasakymų terminas atrodo priimtinesnis, nes taip išlaikomas vieningas tautosakos skirstymo principas. Ši rūšis yra nevienalytė, nes turiniu, meniniais vaizdais, funkcijomis jos žanrai labai skiriasi. Nors pasakymų apimtis laikoma skiriamuoju rūšies požymiu, ji taip pat labai nevienoda: vienus tesudaro frazė, kiti išsiplėtę į kelis sakinius.

Ein, cvein, drei, Eizer, lyzer, lai. Okum, bokum, cignaliukum, Unk, bunk, stumk!