Naujųjų laikų filosofų empirinės epistemologinės pozicijos

Hume`o tyrinėjimus filosofijoje galima apibendrinti vienu labai paprastu klausimu: „kokios yra žmogiškojo pažinimo ribos?“. Neatsitiktinai Kantas jį vadino „žmogaus proto geografu“.

Šis klausimas nebuvo tuščias. Racionalistai – nuo Descartes'o – teigė, kad žmogiškojo pažinimo pagrindai glūdi prote, t.y. idėjose, kurios yra įgimtos žmogaus prigimčiai. Locke'as šiuo teiginiu abejojo ir padarė priešingą išvadą, kad žinojimas yra tik sudėtinga idėjų, įgytų per pojūčius, kombinacija. Tačiau jam sunkiai sekėsi nustatyti santykį tarp objektų ir mąstymo: Locke'as tvirtino, kad objektai turi pirmines kokybes (pvz., tįsumą, dydį, etc.), kurie įsispaudžia per mūsų pojūčius; tuomet mūsų protas „perkonstruoja“ juos į „antrines kokybes“ (pvz. spalva, skonis, garsas, etc.), tačiau šios antrinės kokybės nebūtinai yra „įgimtos“ tam objektui.