Joninių scenarijus

PRO VARTUS SUEINA KOLEKTYVAI DAINUODAMI DAINĄ „JONINĖS“.

I VEDANTYSIS - Eina saulelė aplink dangų. Grįžulo ratais rieda gyvenimas. Keliaudama vasaros dangumi aukščiausiai pakilo saulė, o mes džiaugiamės vis tirštesne žaluma, vis ryškesniais gėlių žiedais, vis labiau mirguliuojančiomis pievomis. Atėjo trumpiausios metų nakties ir ilgiausios dienos laikas.

II VEDANTYSIS - Taigi sveiki atvykę, švęsti pačią gražiausią vidurvasario šventę – Baltų Kupolinėmis arba Rasa, o krikščionių – Joninėmis vadinama.

I VEDANTYSIS - Joninių metu lietuviai ypač garbino Rasą, kuri buvo vaizduojama, kaip įasmeninta būtybė. Rasytė, dainose, vaizduojama vaikščiojanti po laukus. Jos kultas išplaukė iš žemdirbių stebėjimo augančių javų. Rasa, nakties metu, atgaivina karščio metu nuvargintą augmeniją, todėl, Joninių rytą, prieš saulės patekėjimą, žemdirbys apibrisdavo arba apžergęs šaką apjodavo ratu pasėlių lauką, kad apsaugotų javus nuo visokių blogybių. Kiti išbraidydavo rugių lauką, nukrėsdavo rasą, tikėdami, kad tokiu būdu padidins jų derlių. Žmonės būdavo įsitikinę, kad kas tos šventės rytą nukrės aplink rugių lauką rasas, to būsiąs menkas rugių derlius.