J. Biliūnas „Liūdna pasaka“ analizė

Jonas Biliūnas „Liūdna pasaka" analizė.

Jono Biliūno apysakos „Liūdna pasaka“: kūrybos rinktinė. - Vilnius: Baltos lankos, 1995. - 132 p. ( kiti leidimai: 1986; 1973; 1963; 1937; 1908 ) veiksmo vyksmas bei herojų išorės aprašymai - tipiškas realizmo kūrybos pavyzdys. Kaip ir dera šiai literatūros srovei, kūrinyje atsispindi kasdienio gyvenimo scenos, detalizuojama pagrindinių veikėjų išorė, gyvenamoji aplinka, vaizduojamas vienas įvykis, kuris kardinaliai pakeitė veikėjų gyvenimą, jų pasaulio suvokimą.

J. Biliūno kūrybos tikslas – mokyti skaitytoją jautrumo, žadinti jo grožio ir gėrio jausmą, o paskirtis – visapusiškai atskleisti tikrovę, likimo vingius. Kūrinyje vaizduojamas jaunos šeimos gyvenimas: šviesesnės ateities siekis, neišsipildę svajonės ir troškimai, svarbiu istorinių lūžių momentu ( 1863m. sukilimas ).

Apysaka pradedama savitu „ Biliūnišku “ stiliumi: pasakotojas ligotas, jautrus žmogus, paskutinėmis dvasios galiomis įsižiūrintis į gyvenimo grožį, sutiktus žmones, besistengiantis juos suprasti, užjausti, paguosti. Čia ryškėja autobiografinis momentas: pats kūrinio autorius, pablogėjus sveikatos būklei, vasaromis sugrįždavo į Lietuvą. Vienas svarbiausių pirmosios dalies įvykių – susitikimas su sena moterimi ( pasakotojas pirma išgirsta jos balsą ). Tai seno, nelaimingo žmogaus dejonė. Pasakotojas reaguoja į susitikimą. Būtent nuo jo reakcijos priklauso pasakojimo intensyvumas bei tolimesnė veiksmo plėtotė. Apysakos intrigos pagrindą sudaro pagrindinės veikėjos Juozapotos praeities ir dabarties išgyvenimų kontrastas.