Argumentuotas tekstas Kas pakeis politiką be vertybių?

Kas pakeis politiką be vertybių Argumentuotas tekstas ĮVADAS. Argumentų ir kontrargumentų lyginimas. Literatūros sąrašas. Vytautas Keršanskas. Kas pakeis politiką be vertybių.

ĮVADAS. Argumentuojamo straipsnio autorius siūlo pamąstyti apie „vertybinę“ politiką. Jaunimo atstovas teigia, kad „politika ir vertybės kalbose, straipsniuose, diskusijose eina koja kojon. Tačiau labiau įsigilinus paaiškėja, kad politika nei pati savaime yra vertybė, nei turi savo atskiras, savarankiškas „politines“ vertybes“. Straipsnyje kalbama apie tai, kas galėtų pakeisti politiką be vertybių. Ir apskritai, ar politika yra vertybė? Kokias savybes privalo turėti politikas? Ar vertindami politiką vertiname ją pačią, o gal tuos, kurie ją vykdo? Į šiuos klausimus savo straipsnyje, remdamasis Alvydo Jokubaičio, Popiežiaus Benedikto XVI, ateitininkės Santos Kančytės mintimis, bando atsakyti politikos mokslų studentas Vytautas Keršanskas. Šio straipsnio tema klausiamojo pobūdžio: ar gali būti politika su vertybėmis, tiksliau, kuo pakeisti politiką be vertybių?

TEZĖ. Analizuojamo teksto tezė: politiką be vertybių reikėtų pakeisti politika su jomis. Tačiau politika negali būti vertybė. Demokratijos vertė priklauso nuo kiekvieno žmogaus supratimo, tad siekiant „vertybinės politikos“, reikėtų ieškoti moralinių, dorų, teisingų politikų. Straipsnyje tezė suformuluota pakankamai teisingai, ji atskleidžia jauno žmogaus susirūpinimą dėl politikos vertybių.

ARGUMENTAI. Tezė yra grindžiama gana svariais argumentais:

Politikos be vertybių negali pakeisti politika su vertybėmis, kadangi jos iš viso nėra.

Jei politikai remtųsi popiežiaus patarimais, jų politika būtų vertybė.

Politikos vertė priklauso nuo politikų asmeninio supratimo apie demokratiją.

Pirmoji tezė pagrįsta tuo, kad politikoje daug kalbama apie vertybes, tačiau maža ryžto iš tikrųjų jomis vadovautis. Straipsnio autorius teigia, kad tai rodo rinkimų metu vykę skandalai, akivaizdus rinkėjų papirkinėjimas ir tinkamų priemonių dėl tokių neteisėtų veiksmų nesiėmimas. Antroji tezė rodo, kad demokratija nėra vertybė savaime, nes jos vertę ir reikšmę sukuria piliečių požiūris į demokratijos teikiamas vertybes: žmogaus teises, laisvę, dalyvavimą valstybės valdyme ir kitas. Trečioji tezė siejama su Popiežiaus Benedikto XVI mokymais ir patarimais politikams, kur jie raginami būti „ dori ir sąžiningi, kad mylėtų tiesą“.

Pateikiant kontrargumentus, galima remtis Dr. Pauliumi Vaidotu Subačiumi. Straipsnyje „Vertybės ir politika“ jis akivaizdžiai parodo, kad politika turi vertybes: „Kai politikų kreipiama pilietinė bendrija siekia, pasak Aristotelio, aukščiausiojo gėrio, pati politika yra vertybė“. Taigi, politika yra vertybė. Toliau argumentuojant tekste sumenkinami politikai ir išaukštinami Dievo tarnai, kurie gali parodyti tinkamą kelią. Tačiau nekalbama apie tai, kad ir tikėjimas nėra tobulas, nors ir užsimenama apie nuodėmes bei atgailavimą. Bet gi klausimas, kokia atgailos prasmė, jei gavus išrišimą, einama tuo pačiu keliu? Ir nuodėmė nuodėmei nelygu: jei į vieną galima mesti akmenuką, o į kitą?